Kovo 30 dieną Kauno technologijos universitete startuoja nuotolinis mokymasis, kadangi dėl valstybėje įvesto karantino kontaktinis mokymo procesas nutrauktas. Toks mokymosi būdas – neeilinis ir daug klausimų keliantis procesas, kurio tobulinti be praktikos tiesiog negalime. Dėl šios priežasties tiek Universitetas, tiek KTU studentų atstovybė imasi įvairių priemonių užtikrinti, kad studijos iš namų būtų kuo paprastesnės, lengviau prieinamos, bet tuo pačiu tiek pat kokybiškos turinio ir bendravimo prasme.
Žinoma, dvi savaitės yra labai trumpas laikas absoliučiai visą studijų procesą perkelti į virtualią erdvę, todėl esu įsitikinęs, kad trikdžių kils. Sakyčiau, kad kone neįmanoma apgalvoti kiekvieno galimo scenarijaus visoms studijų programoms ir dėstomiems dalykams, kadangi tai savaime turi būti tiek paslaugos teikėjo, tiek jos gavėjo bendras produktas. Situacija, kurioje dabar esame, reikalauja, kad Universitetas ir jo studentai dirbtų išvien tam, kad abi pusės būtų patenkintos: studentai – studijomis, o universitetas – studentais.
Jau dabar ryškiai matomas studentų noras įsitraukti į studijų skaitmenizavimą. Praėjusią savaitę vykdėme apklausą, kurios rezultatais remdamiesi teikėme raštą Universitetui dėl būtiniausių nuotolinio mokymosi aspektų. Džiugu, kad beveik 20% (2500!) studentų nepagailėjo savo laiko ir rašė ilgus komentarus bei jiems kylančius klausimus, kad turėtume kuo platesnį spektrą nuomonių ir medžiagos darbui. Nemiega ir KTU – kuriamos atmintinės, forumai, kuriuose studentai gali klausti bei teikti siūlymus, rengiamos mokymosi instrukcijos, fakultetai asmeniškai rašo laiškus su priminimais, siūlymais, ar tiesiog klausimu „kaip sekasi?“ Sunku pasakyti ar dar kada esu matęs tokią akademinės bendruomenės vienybę ir tarpusavio palaikymą. Džiugu, kad šią vienybę matome ir Lietuvoje – verslas, nevyriausybinės organizacijos, valstybinės įstaigos – visi konsoliduojasi kovoje prieš pandemiją.
Tačiau šiuo metu bene svarbiausias kamuojantis klausimas – kas bus toliau? Ar nekils problemų vienu metu paskaitos klausantis bent 150 žmonių? Ar galėsiu paskaitos metu užduoti klausimų, jei kažko nesuprasiu? Kaip vyks atsiskaitymai? Deja, bet kol kas atsakymo neturiu, tačiau dedame visas pastangas, kad nuotolinis mokymasis nuo įprasto skirtųsi tik tuo, kad paskaitos klausytis galėsime vis dar pižamose ir su karštos kakavos puodeliu rankose tiesiai iš savo namų. Tačiau tai bus įmanoma tik jei jausime pareigą būti to dalimi.
Mano nuomone, šiuo metu svarbiausia išlikti žmogiškiems ir supratingiems. Daug svarbiau grįžtamasis ryšys, nei destruktyvi kritika ar burbėjimas, jei kažkas nevyksta pagal planą. Svarbi tolerancija ir savitarpio pagalba dėstytojų atžvilgiu. Bene kiekvienas esame susidūrę su dėstytoju, kuriam, švelniai tariant, sunkiau sekasi dirbti kompiuteriu, tad šiuo atveju kiekvieno mūsų pareiga pagelbėti – neveltui esame vadinami interneto karta. Visada stengiamės pabrėžti, kad kokybiškos studijos priklauso ne tik nuo dėstytojo, turinio ir mokymo metodikos, bet ir studento įsitraukimo į procesą, ir šiuo atveju tai ne išimtis, o pagrindinis principas.
Laikotarpis dabar itin sunkus: labai sunku nematyti savo draugų, tėvų, senelių, iššūkis yra ir tai, kad negalime jų apkabinti, negalime paspausti rankos ir susitikus nelieka jokio socialinio šiltumo, kai jus skiria keli metrai. Dabar visi, turbūt, pradedame vertinti tai, ko šiomis dienomis labai trūksta ir jau ne vienas pagalvojote, jog nuo šiol, kai draugai kvies išeiti papramogauti, žodžiai „ne“ arba „pagalvosiu“ žodyne nebeegzistuos. Bet atsiminkit viena – nors mes esame atskirai, tai nereiškia, jog nesame kartu. Kaip visada sako Senato pirmininkas – kartu mes galime daugiau, ir niekada tai nebuvo taip realu ir tikra, kaip šiandien.
Taip pat, aš ir visa akademinė bendruomenė turim keletą patarimų ir rekomendacijų, kuriomis vadovaudamiesi palengvinsime vieni kitų darbą nuotolinio mokymosi metu:
Linkiu sveikatos ir greitos integracijos į nuotolinį mokymąsi!
